"Ant aukšto stataus kalno pasirodė stebuklingas žiburys. Žibėjo jis kaip žvaigždė, apsiaustas šviesiu ratu iš aukso raidžių. Pamatę tat, žmonės ėjo prie kalno, stebėjos į žiburį, bet, negalėdami ant to kalno užlipti, negalėjo išskaityti aukso raidžių." Taip 1905 metais apsakyme-pasakoje "Laimės žiburys" rašė Jonas Biliūnas.
Antkapinis paminklas J.Biliūnui ant Liudiškių kalvos taip pat vadinamas Laimės žiburiu. J. Biliūnas mirė tolimoje Zakopanėje, Tatrų papėdėje, Lenkijoje 1907 m. Ten buvo ir palaidotas, nes žmona Julija neturėjo pinigų parvežti jo kūną į gimtuosius Anykščius. Būdamas gyvas rašytojas savo testamentą parašė eilėraštyje:
"Kad numirsiu, man’ pakaskit
Ant Šventosios upės kranto:
Kad matytų kapas sodžių,
Kūdikėlis kur užaugau."
J. Biliūno valia buvo įvykdyta 1953 metais. Palaikai pergabenti iš Lenkijos į Lietuvą ir palaidoti šalia Anykščių, ant Liudiškių kalvos.
1958 m. ant kapo pastatytas paminklas. Laimės žiburiu antkapinį paminklą pavadino jo autorius architektas Vytautas Gabriūnas. Laimės žiburio idėja perėjo į granitą, akmuo sujungė visų godas apie laimę. Ateina čia visi, kas atvyksta į Anykščius. Patiki Jonui Biliūnui savo svajas apie laimę čia atėjusieji pasitikti saulėtekio abiturientai, sumainę žiedus jaunavedžiai.
Lietuviui rašytojo kapas tapo ta vieta, kur, užkopus aukštai, gilaus apmąstymo akimirką, pasiryžtume gyventi taip, jog mūsų artimųjų gyvenimas "būtų laimingas, rožėmis ir lelijomis išpintas".
Liudiškių kalva, senųjų anykštėnų vadinta smėliakalniu, Anykščių "sachara", nes buvusi plika, pustoma vėjo, be medžių, ant šios kalvos ir stiebiasi į aukštį Laimės žiburys. Šią kalvą vienas ar su svečiais dažnai lankydavęs rašytojas Antanas Vienuolis-Žukauskas, grožėdavęsis plačiai atsiveriančiomis Anykščių apylinkėmis. Jis čia vėliau parinkęs vietą Jono Biliūno kapui.
