Bokštas, stovintis ant kalvos, esančios 163 metrai virš jūros lygio, yra Anykščių regioniniame parke, Bijeikių kaime. Užlipus į 15 m. aukštį, nuo apžvalgos aikštelės atsiveria nuostabūs vaizdai: įspūdinga Rubikių hidrografinio draustinio panorama, Rubìkių ir Dusýno ežerų vaizdai. Rubikių ežerą puošia šešiolika salų įsimintinais pavadinimais: Česnãkinė, Bučìnė, Varnãgrotė, Pértako, Líepinė ir kt., Bijeikių piliakalnis, Stõrių kalvos. Giedrą dieną saulės spinduliuose žėri žydras ežero vanduo, tolumose galima įžvelgti dunksančius Debeĩkių, Leliū́nų ir̃ Alantõs bažnyčių bokštus.
Rubikių ežeras yra NATURÀ 2000 teritorijoje, skirtoje apsaugoti Europos Sąjungai svarbią šikšnosparnių rūšį – kūdrinį pelėausį.
Legenda sako, kad Rubikių ežero vietoje buvęs Anykščių miestas. Vieną Velykų rytą, kunigui laikant mišias ir ruošiantis eiti aplink bažnyčią, bažnyčios viduryje iki lubų išaugusi nendrė. Visi žmonės ir kunigas išsigandę ir nebežinoję ką daryti. Dar karščiau melsdamiesi pradėję eiti apie bažnyčią, o vienas jaunas vyras išbėgęs iš bažnyčios, šokęs ant arklio ir skubiai išjojęs iš Anykščių. Toldamas nuo miesto girdėjęs baisų ūžimą, bet neatsigręžęs ir tik skubinęs savo arklį, kad toliau nubėgtų. Nujojęs gana toli atsisukęs ir pamatęs, kad miesto vietoje tyvuliuoja didžiulis ežeras ir girdisi liūdnai skambantys bažnyčios varpai ir žmonių giesmės. Išsigelbėjęs tik tas vienas žmogus.
Po tokios nelaimės dar daugelį metų Velykų rytą žmonės, gyvenę prie Rubikių ežero, girdėdavę iš ežero liūdną varpų skambesį bei graudžias žmonių giesmes.
Ežero žvejai ne kartą matę iškylant iš ežero didelį bažnyčios varpą, bet nėkart negalėję jo paimti, nes reikėję atspėti to varpo vardą, bet niekas neatspėjęs. Jie būtų atspėję – būtų miestas iškilęs... Žvejai yra sugavę tik mažus varpelius, kuriais klapčiùkai skambindavę per mišias.
Ežere yra vieta, ir šalčiausią žiemą neužšąlanti. Ten, sako, yra bažnyčios didysis altorius su mostrancija. Norėta toje vietoje išmatuoti gylį, bet kiek kartų buvo bandoma išmatuot surišus daug virvių, prie jų pririšus akmenį, dugno nepavykdavo pasiekti. Ta vieta vadinama Šventavartè.
